Tai, ką klykiau danguje
Motorizuotų parasparnių pilotui-instruktoriui Mindaugui pasiūlius man, iki šiol tik sapnuose (ir keletą kartų lėktuvais) skraidžiusiam žmogui, išbandyti skrydį parasparniu, entuziastingai sutikau, tačiau prisidengdamas rūpesčiais, neatidėliotinais darbais skrydį sugebėjau vilkinti visą vasarą. Gal būčiau ir po šiai dienai jį vilkinęs (net ir tokiems žurnalistikos vilkams, matyt, nesvetima baimė), jei ne garbusis “Respublikos” dvidešimtmetis - taip norėjosi pačiam virsti jubiliejiniu saliutu ir ore išrėkti sveikinimo šūksnį. Iš tiesų jokios baimės nejaučiau. Bent jau sau apie tai neprisipažinau. Skrydžio dieną nuo pat ryto jaučiausi keistai linksmas, jukus ir krizenantis net iš abejotino juokingumo dalykų. Taigi, visiems melavau, kad skristi mane verčia “Juliaus/Brigitos” redaktorė, kad siaubingai bijau aukščio, būsimam skrydžio bendražygiui - “Respublikos” fotografui Irmantui Sidarevičiui - to paties jaukumo ištiktas mėginau įvaryti baimės: “Bijai? - klausiu jo, o šiam patikinus, kad nebijo, priduriu: - Teisingai. Mirk oriai, kaip dera vyrui...”
Skaityti...