Motorizuotų parasparnių pilotui-instruktoriui Mindaugui pasiūlius man, iki šiol tik sapnuose (ir keletą kartų lėktuvais) skraidžiusiam žmogui, išbandyti skrydį parasparniu, entuziastingai sutikau, tačiau prisidengdamas rūpesčiais, neatidėliotinais darbais skrydį sugebėjau vilkinti visą vasarą. Gal būčiau ir po šiai dienai jį vilkinęs (net ir tokiems žurnalistikos vilkams, matyt, nesvetima baimė), jei ne garbusis “Respublikos” dvidešimtmetis - taip norėjosi pačiam virsti jubiliejiniu saliutu ir ore išrėkti sveikinimo šūksnį. Iš tiesų jokios baimės nejaučiau. Bent jau sau apie tai neprisipažinau. Skrydžio dieną nuo pat ryto jaučiausi keistai linksmas, jukus ir krizenantis net iš abejotino juokingumo dalykų. Taigi, visiems melavau, kad skristi mane verčia “Juliaus/Brigitos” redaktorė, kad siaubingai bijau aukščio, būsimam skrydžio bendražygiui - “Respublikos” fotografui Irmantui Sidarevičiui - to paties jaukumo ištiktas mėginau įvaryti baimės: “Bijai? - klausiu jo, o šiam patikinus, kad nebijo, priduriu: - Teisingai. Mirk oriai, kaip dera vyrui...” Pasirodo, tokio pobūdžio juokeliai patinka ne man vienam - nuvažiavus į planuojamo pakilimo vietą ant žalios atviros kalvelės už Vilniaus miesto ribų lygiai taip pat mane, rišamą prie skraidyklės įvairiais diržais, maunamą šalmu, instruktoriaus mokomą, kaip reikės bėgti, kol išsiskleis sparnas, kaip pakilus reikės įsitaisyti medžiaginėje sėdynėlėje, patyrę parasparnininkai (kurių susirinko it ryklių į laivo katastrofos vietą) bandė įbauginti panašiais pokštais, kaip antai: “Jei krisi, taikyk į balą - bus minkščiau” arba “Jei instruktorius, matydamas, kad gresia katastrofa, tau lieps šokti žemyn - atsisek diržus ir šok, nes instruktoriaus gyvybė už tavąją brangesnė” ir taip toliau... Iš tiesų, labiau bijojau apsijuokti nei užsimušti. Patyrę skrydžio vilkai mane protino: “Tik nebūk blondinė - jos vos pabėgėja penketą žingsnių, tuojau pat įsirango į sėdynėlę, o sparnas dar nebūna išsitiesinęs ir parasparnis drimba žemėn. Nesielk šitaip - bėk, kol pasieki žemę, o sėdynėlės ieškok, kai būsi atsiplėšęs mažiausiai penkis metrus nuo žemės”. Verčiau užsimušiu, pažadėjau sau tyliai, bet “blondine” pravardžiuojamas nesileisiu... Ir štai burtas mestas, kaip pasakytų sengraikiai, trauktis jau per vėlu - stovime abu su instruktoriumi Mindaugu tvirtai įsispyrę į žemę, už jo nugaros birbia kaitinamas variklis, ant pievos gražiai ištiestas guli šilkinis sparnas, ausyse ūžia, instruktorius dar kartą rodo kryptį, kuria reikės smarkiai bėgti nuokalnėn iki pakylant... Fotografas, kol kas liekantis žemėje, rodo dantis, erzina mane, vis kartodamas: “Nebijok”, nors jokiai baimei jau neturiu laiko - jau esu susikaupęs karys, veikiantis tiksliai kaip mašina, laukiu tik sutarto man už nugaros stovinčio Mindaugo smūgio į petį - ženklo, kad metas bėgti... Þenklas duotas, kojos ima risnoti (bėgti nėra taip lengva - propeleris pragariškai sukasi ir bando versti aukštielninkus), žemė po kojomis išnyksta, vėliau akimirką vėl atsiranda (spėju save pagirti už tai, kad neatsisėdau per anksti) ir štai stebuklas - po mumis jau ne tik penki metrai, po mumis jau ir aukštos pušys, mažėjantis Irmantas, belakstantis su fotoaparatu, o vėliau - ir namų stogai, kelių zigzagai, asimetriški arimų lopinėliai... Ir štai mes - penkių šimtų metrų aukštyje. Ir štai Mindaugas pirmą kartą išjungia parasparnio variklį... Jums yra tekę sapnuoti save skraidantį? Jausmas lygiai toks pats. Nutilus variklio gausmui, ausyse tešvilpiant vėjūkščiui, po kojomis bėgant medžių viršūnėms, ima dingotis, kad skrendi be jokio pagalbinio aparato, kad skristi - prigimtinė tavo duotybė: nardai danguje kaip paukštis, bendrauji su saule ir dangumi, o visi žemiški rūpesčiai ir reikalai ima atrodyti tokie menki ir smulkūs, kad net juokingi. Gal todėl, iš vidaus purtomas stebuklo pojūčio ekstazės, danguje ėmiau klykti, kiek sveikatos turiu. Pradžioje svarbiausia buvo tiesiog šaukti, kad iš laimės nesprogtų širdis, tad kurį laiką net pats nesumojau, jog visais plaučiais tešaukiu kelis banalius žodžius: “Broli vėjau, bičiuli vėjau...” Kaipgi nešauksi, kai po tavimi atsiveria it iš sidabro lieti ežerėliai, blykčiojantys auksiniais bangelių žvynais, nuo žemės neperžvelgiamas miškas, progumėlės, miško upeliūkščiai, o kur ne kur pūpsinčios nudžiūvusios eglės iš viršaus atrodo kaip smulkintais riešutais apiberti šokoladiniai triufeliai, kai skrisdamas galiu iš viršaus matyti skrendančių varnėnų nugaras su į šalis išskėstais sparnais, primenančiais skrendančius kryželius... Kaipgi nemosi iš viršaus besiganančių arklių bandai ar automobiliams, didumo sulig muilo gabalėliais, slystantiems juokinga, atrodytų, žaisline autostrada... Mindaugui nuskraidinus mus virš gyvenvietės, nuosavų keliaaukščių namų, ėmiau kvatodamasis šaukti: “Ei, žmonės, nusiriškite raiščius nuo akių - jūsų ištaigingos vilos išties tėra kaladėlių pilys, tinkamos vaikams žaisti, jūsų darbai ir rūpesčiai, jūsų didingi tikslai iš tiesų tėra lokalinės reikšmės smulkmenos, prie kurių neverta gaišti savo gyvenimų... Aš už jus turtingesnis - esu virš žmonių sukurto pasaulio, esu Dievo sukurtame pasaulyje, kurį gyvendami apačioje jau atpratome pastebėti...” Laimei, Mindaugas jau vėl buvo įjungęs parasparnio variklį ir mano, apgirtusio nuo skrydžio, svaičiojimų nebegirdėjo, nes išties garsiai ėmiau bendrauti su Dievu - melstis, tartis su juo dėl taikos, dėl žmonių išganymo  Išties jaučiau Dievą arti arti, neabejoju, kad jis girdėjo ir mano postringavimus, ir dainas (pamenu, garsiai užblioviau motyvą iš Mocarto Dvidešimt penktosios simfonijos, mat visuomet sakydavau, kad tokią gerą muziką reikia klausytis tik danguje), ir visu balsu išskanduotus linkėjimus “Respublikai” sulaukti šimto metų jubiliejaus... Dar nepasakiau svarbiausio savo sumanymo - po marškinėliais pasikišęs skraidinau naujausią “Respublikos” numerį, norėdamas jį išsitraukti, paskaityti ore ir tuo įrodyti, kad “Respublika” populiari ne tik Romos imperijoje, bet ir danguje. Manau, mano triukas buvo juokingai lengvas, palyginti su Irmanto užduotimi ore išsitraukti iš po marškinėlių fotoaparatą, pliaukšėti juo, vėjui bandant išplėšti iš rankų, be to, skrendant instinktyviai norisi už ko nors laikytis, o aparatui valdyti (ir bandyti išsaugoti) reikalingos abidvi rankos... Sugaišę ore kokias keturias dešimtis minučių, laimingai nutūpėme. Mačiau, kad aplinkiniai manęs kaži ko klausinėja, tačiau ausyse tebeūžė vėjas, venos tebepulsavo nuo adrenalino, todėl tik rodžiau jiems iškeltą nykštį ir šypsojausi. O ką gi, išskyrus linksmą šventinį pokštelėjimą, dar gali ištarti du vyrukai, virtę pačiais pirmaisiais jubiliejiniais saliutais? “Brangūs “respublikonai”, sveikinimai Jums ir linkėjimai iš paties dangaus”.  Rimvydas Stankevičius.